Europietiška baltų tapatybė

9.00 – 13.00 Pirmoji sesijos dalis

• Egzistencinės filosofijos etiudas. Kur slypi M. Gimbutienės įžvalgų fundamentalumas ir kuo mums tai gali būti naudinga šiandien?

Šiandien autentiško mąstymo lavinimas ir vidinės pajautos ugdymas yra, ko gera, pagrindiniai atspirties taškai melagienų, manipuliacijų ir abejotinų idėjų maišalynėje. Sprendžiant iš M. Gimbutienės darbų, Senoji Europos civilizacija turėjo ir kitokios patirties, kuri natūraliai buvo beveik pamiršta ir kuriai, kas žino, galbūt bus lemta vėl sugrįžti į kasdienybę.

• Socialinė praktika. Tūkstantmetės darnos ir sinergijos kūrimo technologijos.

Sesijos svečias – Laurita Peleniūtė, polifoninių sutartinių kultūros edukatorė, projekto „Promočių giesmės“ kūrėja, muzikantė, folkloro dainininkė.

Sutartinės – vienos seniausių užrašytų lietuviškų liaudies giesmių, saugomos „UNESCO“, kaip nematerialus Lietuvos kultūrinis paveldas. Tai daugiabalsės, ritualinės giesmės, giedotos šimtmečiais žmonių, kurie dirbo žemę, gyveno Saulės ritmu, šventė lygiadienius, maitinosi ir rėdėsi iš gamtos.

Polifoninės sutartinės, ateinančios iš senosios kultūros, leidžia atkoduoti, kokiu būdu anksčiau buvo kuriama bendrystė, kaip reiškiasi amžinasis ratas, kokie universalūs dėsniai  užkoduoti Saulės ritme. Bandysime kartu patirti, kaip ši sinergija veikia šiandien ir kokius jausmus sukelia.

13.00-14.00 Pietūs

14.00 – 15.30 Antroji sesijos dalis

• Tarptautinės parodos „Deivės ir kariai“ aplankymas

(paroda vyksta Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3)

Ši paroda pasakoja apie dviejų skirtingų kultūrų susidūrimą, įvykusį prieš 6000 metų, visiškai pakeitusį Europos tapatybę ir nulėmusį tai, kas mes esame šiandien. Ekspozicija, telpanti į dvi sales, apima net 5 tūkst. metų istoriją ir būtent tuo paroda „Deivės ir kariai“ yra unikali pasaulyje. Mus jausmiškai palies 300 unikalių eksponatų ir įvairios medžiagos iš Rumunijos, Bulgarijos, Moldovos, Ukrainos, Kroatijos, Italijos, Sakarvelo, Suomijos, Latvijos ir Lietuvos.

• Deivių epocha ir matristinė visuomenė

Deivių epocha – tai žemdirbių bendruomenės, kurios beveik prieš 9000 metų pradėjo kurtis Europos medžiotojų ir žvejų kaimynystėje ir su savimi atsigabeno ne tik kviečius ir žirnius, bet ir naminius gyvūnus, o svarbiausia – išplėtojo Deivės religija paremtą pasaulėžiūrą. Jų palikimas – tūkstančiai įvairiausio dydžio skulptūrėlių, kurių didžioji dauguma vaizduoja moterį arba, remiantis M. Gimbutienės Senosios Europos hipoteze, – Deivę Kūrėją. 

„Senojoje Europoje, kuri klestėjo nuo Adrijos ir Egėjo jūrų iki Dunojaus vidurupio ir Vakarų Ukrainos, aptinkame labai spalvingą kultūrą – pirmuosius metalus, tai yra varį ir auksą, pirmuosius miestus, plačiai išsikerojusius prekybinius tinklus, beprecedentį keramikų ir akmens apdirbėjų meistriškumą ir netgi rašto užuomazgas. Tarpusavio sugyvenimas buvo paremtas taikos principu, o giminės tąsą ir bendruomenės dvasinį gyvybingumą užtikrino moterys. M. Gimbutienė pati niekada nevadino šio laikmečio matriarchatu, bet įvardijo vyravusią visuomeninę santvarką kaip matristinę – tai yra kai nė viena lytis nesiekia užgožti kitos“, – pasakoja viena iš parodos kuratorių Inga Merkytė.

• Susidūrimas, nulėmęs Europos tapatybę

Tačiau Senosios Europos civilizacija žlugo prieš 6000 metų iš stepių ėmus veržtis kurganų kultūros žmonėms. Tai buvo gyvulininkyste besivertę klajokliai, apsiginklavę durklais, kirviais ir lankais, atpažįstami iš ypatingo būdo laidoti savo artimuosius pilkapiuose – kurganuose. Jų paskleista indoeuropiečių kalba, patriarchalinės tradicijos, tridalis pasaulio suvokimas tapo neatsiejamu šiandienės Europos kultūros pagrindu.

„Įdomu pamąstyti, kokią šiandieną būtumėm turėję Europą, jei Senosios Europos gyvavimas nebūtų buvęs pakirstas visai kitokiais principais paremtų bendruomenių antplūdžiais, pradėjusiais naująjį žemyno laikmetį – Karių epochą. Būtent dėl jų šiandien kalbamės indoeuropietiška kalba, paplitusia iki mūsų su gyvulių augintojais, atklydusiais nuo Kaspijos ir Juodosios jūros stepių. Ši kultūrų sandūra toli gražu nebuvo taiki, – archeologams palikusi šimtus Senosios Europos sudegintų gyvenviečių ir masines kapavietes, bet taip pat ir naujoviškus palaidojimus pilkapiuose, vežimų liekanas, prijaukintą arklį ir ginklus – akmenines kuokas ir bronzinius durklus. Visa tai M. Gimbutienė aprašė prieš 65 metus, bet tikrojo pripažinimo sulaukė tik šiandien, su naujaisiais DNR tyrimais“, – pasakoja I. Merkytė.

Trečioji parodos dalis pasakoja apie pačią M. Gimbutienės asmenybę ir jos gyvenimą – apie moterį, pasitraukusią iš Lietuvos dėl sovietų okupacijos, ištvėrusią migracijos keliamus sunkumus, bet neatsisakiusią savo svajonių ir tapusią pasaulinio garso mokslininke.

15.30-16.00 Kavos pertraukėlė

16.00 – 19.00 Refleksinė diskusija

• Ką bendro turi sudėtingų sistemų dinamika, matristinė socialinė struktūra ir gyva verslo organizacija?

 Geriausiai šiuolaikines problemas ir laiką apibūdina žodis „hibridinis“, t.y. susidedantis iš skirtingos prigimties dalių, arba paprastai tariant, sumaišytas. Pats gyvenimas rodo, kad tiesmukiškas, patriarchalinis arba mechanistinis požiūris į aplinką tampa komplikuotas ir nebeproduktyvus. Taip pat ir organizacijos, kaip „gerai suderinto mechanizmo“ metafora jau tampa praeitimi. Tad, ko gi reikia, kad mūsų organizacijos taptų gyvos?

•  Individualios refleksijos – praktiniai konsteliaciniai patyrimai
•  Sesijos apibendrinimas