Tinklaraštis

VZ.lt

Industrinėje darbo rinkoje buvo daug kalbama apie funkcionalių kompetencijų svarbą, vėliau suvokta, jog reikšmingos yra ir vadinamosios minkštosios kompetencijos. Šiandien girdime dar vieną terminą – metakompetencijos – tai yra gebėjimai, kuriuos žmogus vysto visą gyvenimą, ir kurių aktualumas nuolatinės krizės (arba polikrizės) akivaizdoje, dirbtinio intelekto proveržyje tik ryškėja. Nuo jų priklauso mūsų veiklos, taip pat ir viso gyvenimo sėkmė.

Nuolatinėje kaitoje ir neapibrėžtose sąlygose metakompetencijos padeda atpažinti jau atgyvenusius stereotipus ir augimą stabdančius modelius. Tad kokios yra tos metakompetencijos? HAI instituto įkūrėja, verslo psichologė Rasa Baltė Balčiūnienė išskiria šešias.

1. Psichologinė suaugystė. Tai gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo autorystę ir kultivuoti sąmoningumą. 

Pasak R. Baltės Balčiūnienės, psichologiškai suaugęs žmogus geba apsibrėžti kontekstą, kuriame gali priimti įtaką darančius sprendimus, kaip ir suvokti, kuriuose kontekstuose jis neturi jokios įtakos. Taip pat, jis suvokia, kad yra didesnės sistemos dalis, tad jeigu jis atėjo į sistemą, gebės priimti ir jos taisykles. 

Pavyzdžiui, jei išorėje taikomi reikalavimai, kurie neatitinka vidinio gyvenimo, psichologiškai suaugęs žmogus neprisiims aukos vaidmens ir nepradės skųstis neteisingumu. Laisvas, savo gyvenimo autorystę puoselėjantis žmogus, pasirinks vieną iš sprendimų: a) priims sistemos apribojimus ir ras joje tinkamus veikimo būdus; b) inicijuos apribojimų sistemoje keitimą; c) išeis iš sistemos, ieškodamas sau tinkamesnės.  

„Dažniausiai stipriai pasikeitus aplinkai, mes įšokame į vaikiškas būsenas, nes nežinome ką daryti, nerandame sprendimų. Bet jeigu neapibrėžtose sąlygose gebame patys inicijuoti pokyčius, pavyzdžiui, keisdami savo įpročius, projektus, tuomet susigrąžiname subjekto, tai yra aktyviai veikiančiojo, poziciją“, – teigia R. Baltė Balčiūnienė. 

Psichologiškai suaugęs žmogus pasižymi ir emociniu neutralumu, gebėjimu atskirti realius faktus nuo įsivaizduojamos realybės, reflektuoti savo elgesį, jo priežastis ir pasekmes. „Refleksija padeda žmogui siekti darnos tarp proto, veiksmo ir jausmo. Tai pirmas žingsnis savęs pažinimo, realaus mokymosi iš klaidų, sąmoningumo stiprinimo link.“  

2. Stiprus mąstymas. Plati, gili pasaulėžiūra bei gebėjimas atpažinti stereotipus, kolektyvinę įtaką.

Stipriai mąstyti reiškia turėti viduje atramos tašką ir labai aiškiai matyti kryptį. Stipraus mąstymo žmogus, pasak R. Baltės Balčiūnienės, geba nestabilioje aplinkoje turėti vidinį orientyrą, jis nesivadovauja primestais mąstymo stereotipais.

Stiprus mąstymas dažnai yra abstraktus: gebėjimas abstrakčiai mąstyti padeda suvokti bendrą vaizdą, susieti įvykius ar procesus ir daryti apibendrinimus. „Abstraktus mąstymas padeda orientuotis nežinioje, sudėtingose situacijose ir krizėse, matyti ilgalaikę perspektyvą ir neišsimušti iš vėžių užklupus sunkumams – darbuotojų kaitai, nepasisekusiems projektams, išaugusioms kainoms“, – pastebi R. Baltė Balčiūnienė.

Stipraus mąstymo žmogus taip pat pasižymi plačia, kompleksine pasaulėžiūra, kuri gali apimti plačius geografinius, bendrakultūrinius ir skirtingų sričių kontekstus. „Plataus konteksto išmanymas padeda suvokti savo padėtį konkrečioje situacijoje, matyti ją iš skirtingų pusių ir gebėti priimti tinkamus sprendimus, matyti reiškinių priežastis ir pasekmes.“

Stipraus mąstymo žmogus geba išlaikyti pauzę. Ji, anot R. Baltės Balčiūnienės, reikalinga ateities orientyrui ir perspektyvai pamatyti. Pauzė būtina, kai neaišku, ką reikia daryti. Ji apsaugo nuo impulsyvių veiksmų. Kartais žmonės veikia tik tam, kad veiktų, užpildytų tuštumą, ir, deja, pridaro brangiai kainuojančių klaidų. Versle tokios pauzės leidžia išvengti nuostolių, sutaupo pinigų ir energijos.

Kai situacija nuolat keičiasi ir nėra aišku, kokį sprendimą reikėtų priimti, stipraus mąstymo žmogus nebijo suklysti. Jis žino, kad, kartais, geriausias sprendimas yra veikiantis sprendimas. Jis nebūtinai bus teisingas, tačiau išves į naują kontekstą, padės atrasti naują kryptį. Padarius veiksmą, žiūrima kas išeis. Tai ir yra veikiantis sprendimas.

„Stipraus mąstymo žmogus, atsidūręs neapibrėžtyje, geba atrasti tolimesnį orientyrą, nes turi vidinės atramos taškus. O kriterijus yra tik vienas – gyvybingumas, pasireiškiantis per įvairovę, grožį, kokybę, funkcionalumą, ilgalaikiškumą ir darną. Pasikeitus situacijai, nepradedama vertinti „teisinga-neteisinga“, „gerai-blogai“. Padarius veiksmą ar pradėjus procesą, stebima – gyvybingumo randasi daugiau ar mažiau.“ 

3. Veikimas iš pajautos. Kūno intelekto stiprinimas, gebėjimas begaliniame informacijos sraute remtis savo vidiniu žinojimu.

„Pajauta yra tai, ką vadiname vidiniu žinojimu. Galime vadinti ir intuicija ar kitais sinonimais, bet veikimas iš pajautos yra tai, kas neapibrėžtyje leidžia mums priimti į ateitį nukreiptus sprendimus,“ – sako R. Baltė Balčiūnienė.

Daugelis mokslinių tyrimų rodo, kad 70-90 proc. žmogaus komunikacijos yra neverbalinė, t. y. komunikuojama ne žodžiais, neakivaizdžiai, pasąmoningai. Neretai būna, kad pašnekovas sako viena, bet mes jaučiame, kad yra kitaip, ir mums sunku paaiškinti, kodėl. Neverbalinė komunikacija svarbi ir tuo, kad 80 procentų informacijos gauname per regėjimo organus. Vaizdiniai itin veikia mūsų psichiką. Daugelyje reklamų apstu stereotipinių vaizdinių, ir mes net nesigiliname, kas už jų slypi. „Pasitelkę kūno signalus, stebėkite, kas slypi už žodžių ir vaizdinių. Jeigu nejausite kūno, informaciją priimsite automatiškai, ir tik jausdami kūną, gebėsite atsirinkti“, – pataria R. Baltė Balčiūnienė.

Gausybės informacijos, kurią kiekvienas gauname šiais laikais, neįmanoma suvokti tiesiogiai, o ką jau kalbėti apie kiekvieno fakto ar interpretacijos teisingumo patikrinimą. Čia gali padėti pajauta. Kuo geresnis yra savo srities profesionalas, tuo stipresnį vidinį žinojimą jis turi. Jam nesunku atsijoti pelus nuo grūdų nepasimetant informacijos sraute. „Kuo labiau išlavintą kūno pajautą turėsite, tuo bus lengviau atsikratyti perteklinės informacijos. Pabandykite kada nors pasekti, kokius kūno pojūčius Jums sukelia tam tikri straipsniai ar laidos. Galimai greitai suvoksite, kad vartojate daug bereikšmio triukšmo. Taigi, sujungę savistabą, kontekstinį mąstymą ir kūno pajautą, galite gauti visiškai kitos kokybės atsakymus.“ 

4. Mokymasis iš gyvųjų sistemų. Gyvenimo cikliškumo priėmimas ir atsinaujinančios lyderystės puoselėjimas.

Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau kalbama apie organizacijas, kurios veikia gyvųjų sistemų (angl. living systems) principais. Tokios organizacijos yra įkvėptos natūralių gamtos procesų ir vadinamos gyvomis organizacijomis. Jose, kaip ir gamtoje, veikia savireguliacijos principai ir vyksta nuolatinis atsinaujinimo procesas. Gyvos organizacijos centre yra žmogus ir gyvybės logika (išlikti, klestėti, plėstis ir evoliucionuoti).

Anot R. Baltės-Balčiūnienės, daugelis organizacijų šiandien išgyvena prasmės (tikslo) krizę. Viena iš priežasčių, matyt, yra ta, kad veikiame supainiotų sąvokų pasaulyje. Vienas iš paklydimų – manyti, jog įmonės tikslai ir rodikliai yra tiesiogiai susiję. Rodikliai yra reikalingi tik kaip ženklas, į kurį pasižiūrėję, galėtume pasakyti: jei apyvarta auga, tai, matyt, pataikome, gebame sukurti tokią vertę, kuri yra patraukli klientui.

Gyvų organizacijų tikslai yra tam tikri orientyrai. Tas vektorius gali būti nukreiptas į išorę, t. y. ką gero norisi sukurti didesnei sistemai, arba – į įmonės vidų, siekiant sukurti kitokią organizacinę kultūrą.

Gyvoms organizacijoms būdinga atvirumo kultūra, stiprus tarpusavio pasitikėjimo laukas, jose nėra jokios vadovų mikrokontrolės. „Gyva organizacija, kaip ir gamta, yra dinamiška, nesustabarėjusi. Gyva organizacija taip pat yra terpė, kurioje vieni dalykai veši, o kiti tiesiog sunyksta. Tai nereiškia, kad vieną dieną kuriame, kitą dieną griauname ir vėl kuriame iš naujo. Perkūrimo procesas yra laipsniškas ir kasdien plika akimi nematomas. Jis vyksta natūraliai, reflektuojant, kaip organizacija veikia, ar ji sukuria kokią nors vertę.“

Gyvose organizacijose sąmoningai kuriama aplinka, kurioje darbuotojai galėtų laisvai kurti, nebijoti suklysti, pažinti save ir suvokti savo potencialą. Tad natūralu, kad organizacijos tampa savotiška asmenybių mokykla. 

R. Baltės Balčiūnienės pastebėjimu, lyderio psichologija remiasi įsitikinimu, jog finansinė gerovė turi ateiti iš malonumo – kai gyvenimas yra gilus, įtraukiantis, įdomus žaidimas. „Žmogus turi dvi labai skirtingas energijas – tai – įsitvirtinimo, veiksmo, agresijos (per ją plečiame savo psichologinę, fizinę, emocinę teritoriją). Antroji – tai pasitenkinimo, pilnatvės, erotizmo energija, kultivuojama jaučiant malonumą.“

Neretai žmonės mąsto, jog kai atliks kokį nors įsipareigojimą – tada galės sau leisti ir malonumą. „Tačiau jei neleidžiame sau patirti malonumų, nestiprėja mūsų veiksmo energija. Estetinis malonus gyvenimas veda į stipresnę veiksmo jėgą ir pilnatvės mentalitetą“, – pažymi R. Baltė Balčiūnienė.

Italų ontopsichologijos pradininkas, menininkas Antonio Meneghetti yra sakęs, jog žmogaus gebėjimas užsidirbti ir pirkti koreliuoja – jeigu neturi gebėjimo pirkti kokybiškus, estetiškus daiktus ir juos vartoti, neturėsi gebėjimo ir juos kurti. Pinigai yra energija, mainai, apytaka. Vartojimo kultūroje malonumai, estetika dažniausiai būna paviršutiniški, bet yra gilesni malonumų lygmenys.

Pirmas malonumų lygmuo – fiziologinis. Tai malonumai, kurie stiprina mūsų gyvybingumą: graži erdvė, geras maistas, kokybiškas dailus drabužis ir pan. Gražūs daiktai pakelia žmogaus vibracija. Antrasis malonumų lygmuo – emocinis. Tai, kas suteikia įkvėpimą: gražios gamtos vietos, meno kūriniai ir visa tai, kas suteikia nuostabą ir pažadina impulsą naujai kokybei.

Trečiasis lygmuo – etinis-moralinis. Tai malonumas, kurį jaučiame, kai savo veiksmais, idėjomis, sprendimais prisidedame prie grupės (organizacijos, miesto, šalies ir pan.) pasitenkinimo ir geresnio rezultato.

Ketvirtas lygmuo – intelektualinis pažinimo malonumas, kurį patiriame pažindami gyvenimo reiškinius bei situacijas, matydami gilumines jų priežastis. Ir nors tuo momentu naujas pažinimas neturi praktinio pritaikymo, jis plečia mąstymą.

Penktas lygmuo – istorinis-ekonominis. Malonumas, kurį jaučiame prisidėdami prie geresnės ateinančių kartų gyvenimo kokybės. Tai gali neatnešti finansinės grąžos, tačiau yra orientuota į didesnės sistemos, grupės neįsąmonintus poreikius ir kuria ilgalaikę naudą. 

6. Kūrybinis protas. Gebėjimas pamatyti ateities vaizdinius ir kurti ilgalaikėje perspektyvoje.

„Neseniai teko klausytis astrofiziko paskaitos, kurioje jis svarstė, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė ir pateikė savo versiją – žmogus, pasak jo, egzistuoja tam, jog per jį gimtų naujos idėjos, vaizdiniai, skatinantys augimą, kokybę, priklausomai nuo to, kokiame kontekste esi – organizacijos, miesto, šalies ir pan.“, – sako R. Baltė Balčiūnienė.

Kūrybinis protas, anot jos, neįmanomas be kitų penkių metakompetencijų. Turėti drąsos naujiems sprendimams, įžvelgti potencialą, kurti ateities vaizdinius negali be stipraus mąstymo, veikimo iš pajautos, gyvųjų sistemų pažinimo. Malonus jutiminis gyvenimas padeda auginti psichinės energijos kiekį, todėl tau kyla nauji impulsai ir idėjos, noras keistis ir vystytis.

Kūrybiniai sprendimai suteikia ir funkcionalumą, ir estetinį pasitenkinimą. Jie duoda pradžią naujiems reiškiniams, naujai logikai, naujai kokybei. Tik 2 proc. suaugusiųjų geba pasiūlyti sprendimus ne iš prieš tai buvusios logikos, kai tuo tarpu vaikai –  apie 28 proc. Smegenys, kurios veikia automatiškai, siekia išlaikyti saugų, patogų, mažai energijos išnaudojantį režimą, apsaugo nuo klaidų, nemalonių emocijų ir pan. Rinktis kūrybišką mąstymą visuomet yra rizikinga, tačiau verta – jis kuria naujus funkcionalius ryšius tarp sričių, dėmenų, kurie iš pirmo žvilgsnio, regis, nesijungia. 

https://rb.gy/dwmfyc