Tinklaraštis

15min.

Rasa Baltė Balčiūnienė, verslo psichologė

Žymusis ukrainiečių filosofas Andrejus Baumeisteris žvelgdamas į 2023 metus, pastebi, jog jie neišvengiamai žymės naujos epochos pradžią. Simboliška, jog pernai išlydėjome žmones, formavusius mūsų laikmetį – tai Anglijos karalienė Elžbieta II, popiežius Benediktas XVI, Michailas Gorbačiovas. Tad kokia bus ta naujoji epocha ir jos išraiškos ekonomikai, verslams, žmonėms?

Tiek pats A. Baumeisteris, tiek ir kiti mąstytojai, politikai, sociologai ir ekonomistai, kalbėdami apie ateitį linksniuoja panašius terminus. Tai naujoji ekonomika, dirbtinis intelektas, polikrizė (permanentinė krizė), kapitalizmo, neoliberizmo ir vartojimo augimo pabaiga. Pabrėžiama, jog šiandien neverta kalbėti apie atskiras krizes – visos mūsų patiriamos krizės yra ilgalaikės (ekologinė krizė, ekonominė ir t.t.) ir tai yra mūsų laikotarpio savybė.

Kodėl nemažai kalbama apie kapitalizmo, neoliberalizmo, vartojimo augimo pabaigas? Visų pirma – kapitalizmas tampa nebefunkcionalus, o nuolatinis vartojimo skatinimas atveda prie ekologinių, psichologinių ir atskirų ekonomikos sričių problemų. Anksčiau galiojusi nuostata, jog laisvos rinkos „žino“ daugiau, praranda prasmę, pamažu keičiasi valstybės gerovės samprata. Pabrėžiama, jog šiandien neverta kalbėti apie atskiras krizes – visos mūsų patiriamos krizės yra ilgalaikės (ekologinė krizė, ekonominė ir t.t.) ir tai yra mūsų laikotarpio savybė. Pasaulis vis labiau slenkasi naujų orientyrų ir etinių, ekologinių vertybių link. Universitetuose jau dėstoma post-augimo arba naujoji ekonomika. Kaip teigia A. Baumeisteris, visa tai atspindi naujos epochos pradžią.

Naujoji ekonomika įvardijama kaip laisva nuo streso ekonomika. Šiandienė jaunoji karta nebenori dirbti biuruose fiksuotomis darbo valandomis, kitaip vertina savo asmeninį gyvenimą, laisvą laiką, poilsį. Stiprėja valstybės vaidmuo ekonomikoje, o visuomenės interesai tampa svarbesni nei verslo. A. Baumeisteris įvardija, jog randasi ir nauja gyvenimo būdo forma, kai žmonės vis labiau riboja, sąmoningiau vertina savo poreikius, tampa žaliosios ekonomikos šalininkais.

Anot verslininko, investuotojo Ilja Laurso, kitąmet įvyks dirbtinio intelekto „sprogimas“: kiekviena profesija, įmonė, sritis vienaip ar kitaip įdarbins ar panaudos dirbtinį intelektą. Pasak jo, pasaulio lyderiai dabar kalba, kaip tokį įrankį kaip dirbtinis intelektas paversti gėrio, o ne blogio instrumentu. Naujoji ekonomika įvardijama kaip laisva nuo streso ekonomika. Manau, kad naujoji epocha, iš kurio kampo bežiūrėsime, bus virsmas, kurio nė vienas iki galo nesuvokiame. Visgi jau galime apmąstyti savo, kaip individo, žmogaus, vietą ir rolę. Jei, pavyzdžiui, iš manęs dirbtinis intelektas perims duomenų paiešką, rinkimą, analizę, techninius darbus, kitaip sakant, perims žmogaus racionalumą, koks bus mano vaidmuo? Ar aš naudosiuosi DI paslaugomis ir sklandžiai jas valdysiu? Ar vis dėlto neperlipsiu to funkcinio barjero ir tapsiu DI įsigalėjimo auka? Man atrodo, jog artimiausiais metais aiškiai įsivardinsime, jog žmogus, kuris turi intuityvų intelektą, yra svarbesnis nei sistema ir tiek versle, tiek kitur, svarbiausias vidinės stiprybės pamatas yra žmogiškumas.

Savo ankstesniame komentare apie gyvąsias sistemas rašiau, jog jų principais veikiančios organizacijos tai akcentuoja jau seniai – būtent per žmogų, o ne per technologijas, randasi nauja kokybė ir evoliucija. 2023-iaisiais gyvųjų organizacijų reikšmė, tikėtina, tik sustiprės, o verslai vis labiau taps asmenybių brandos, suaugystės mokyklomis. Kai verslai taps žmogiškesni ir mažiau techniški, instrumentiški, pajusime, jog esame kuriantys žmonės, ir kad gyvenimas neprasideda tik PO terapijos. To labai reikia ir todėl, jog praėjusiais metais daug kalbėjome apie psichologinį nuovargį ir perdegimą. O tai ne tik asmeninė, bet ir sisteminė, kultūrinė problema – dirbant industrijoje, kurioje žmogus yra tik funkciją atliekantis įrankis, tai įprasta būklė. Ją sprendžiame lankydami įvairias terapijas, taisydami ir gydydami save, kai tikroji priežastis yra pačioje sistemoje ir jos požiūryje. Kai keisis jis, kai svarbiausias versle bus žmogiškumas, nebeliks tokio didelio terapinės kultūros poreikio. Nenoriu sumenkinti terapijos – be jos nevyksta žmogaus augimas, tačiau, kai verslai taps žmogiškesni ir mažiau techniški, instrumentiški, pajusime, jog esame kuriantys žmonės, ir kad gyvenimas neprasideda tik PO terapijos. Tikriausiai pajusime ir tai, kad su sistema nereikia kovoti – ji yra mūsų kolektyvinio mąstymo išraiška. Kovos yra beprasmės. Verčiau suprasti, kaip būti savarankišku sistemoje, suvokti, kaip ji veikia ir atrasti būdus, kaip įgyvendinti kūrybinius sprendimus, kurie didintų žmonių integralią (tiek psichinę, tiek materialią) gerovę.

https://rb.gy/vhudbg