Tinklaraštis

LRT.lt

Ugdančioji vadovė, sisteminių ryšių ir konsteliacijų fasilitatorė bei mokytoja iš Latvijos Iveta Apine pastebi, jog praėjusiais metais prasidėjo masinė perdegusių žmonių banga. Ji turėjo įtakos tiek asmeniniams likimams, tiek verslams, kuriuos ji konsultuoja. 

„Žmonės, kurie kurį laiką ketino kažką keisti savo gyvenime, pernai suprato, kad jie nebegali laukti ir turi kažką keisti tiesiog dabar. Idealus gyvenimas, kurį kai kurie buvo susikūrę savo galvose kaip ateities viziją, geopolitinei padėčiai pasikeitus, smarkiai susipurtė“, – sako I. Apine.

Sisteminės konsteliacijos – tai yra vienas iš praktinės psichologijos metodų, naudojamas spręsti problemas įvairiose žmogaus gyvenimo srityse, taip pat ir verslo organizacijose ar kitose struktūrose. Šis metodas leidžia nustatyti tarpusavio ryšius tarp žmonių, įvykių, aplinkos, giminės ir jų įtakos žmogaus ar verslo gyvavimui. Taikant šį metodą ypač svarbu būti čia ir dabar momente, jausti intuiciją. Vis dėlto I. Apine atkreipia dėmesį, jog reikia atskirti, iš kur ji kyla.

– Kaip Jūs pati atradote ir susidomėjote sisteminiais ryšiais ir konsteliacijomis?

– Konsteliacijomis susidomėjau visų pirma kaip klientė, kaip žmogus, kuriam reikėjo pagalbos asmeniniame gyvenime. Norėjau išspręsti sunkumus savo santuokoje. Mano nuostabai, atradau tai, kas man buvo visiškai nepažįstama, bet turėjo didžiulės įtakos mano gyvenime.

Visų pirma, konsteliacijos man suteikė vilties. Tai nereiškia, jog pradėjau tikėtis, kad už mane kas nors išspręs mano problemas. Įgavau viltį pajutusi, kad atradau kryptį, kuria turiu eiti, gavau šansą, jog pavyks tai išspręsti.

Jau anksčiau turėjau patirties su mokymais ir darbu grupėse, tad man natūraliai kilo mintis integruoti konsteliacijas į savo veiklą. Sisteminius ryšius mokiausi daugybę metų, bet esminis lūžis įvyko tuomet, kai kartu su vyru nuvykome pas vokiečių psichoterapeutą, sisteminių konsteliacijų mokytoją Bertą Hellingerį. Pažintis su juo, galimybė pamatyti, kaip jis dirba, kaip pasakoja apie sisteminius ryšius, šeimos sistemą, man padarė didžiulę įtaką ir pakeitė mano gyvenimą.

Galiausiai ne tik padėjo išspręsti problemą, dėl kurios pati atėjau į konsteliacijas, bet suteikė naują paradigmą, kaip dirbti ir kaip gyventi. Dabar esu įkūrusi sisteminių konsteliacijų centrą Rygoje, keliauju ir konsultuoju žmones visame pasaulyje.

Mėgstu sakyti – mylėkite savo problemas, jos gali jus nuvesti įdomiausiais keliais ieškant išeičių ir sprendimų.

– Ar sisteminės konsteliacijos yra tinkamos visiems žmonėms?

– Nerekomenduoju šio metodo iškart po artimų žmonių mirčių. Siela jau ir taip perpildyta stipriais išgyvenimais. Duokite sau laiko. Konsteliacija būna ypač efektyvi, kai žmogus jau būna viską išbandęs, jog išspręstų savo iššūkį, problemą, ir niekas nesuveikė. Nerekomenduoju eiti vien iš smalsumo – tai neautentiškas sprendimas. Mes natūraliai nesame sukurti tam, kad žvelgtume į kažką skausmingo tik iš smalsumo. Kai jau atveri Pandoros skrynią ir išleidi, kas joje yra, nebepavyksta to įdėti atgal – turi su tuo tvarkytis, tai išspręsti.

– Ugdantieji vadovai puikiai jaučia laikmetį bei kokie klausimai ir iššūkiai žmonėms yra opiausi. Tad kaip galėtumėte įvardinti, kas aktualiausia žmonėms šiuo laikotarpiu?

– Žmones, kurie kreipiasi į mane, išskirčiau į dvi dideles grupes. Pirmieji ateina jau, kaip sakau, su simptomais. Jie kenčia ir aiškiai mato, jog kažkas yra negerai. Kita didelė grupė yra kūrėjai, organizacijų savininkai, kurie bando vizualizuoti geresnį gyvenimą sau ir kitiems. Šios abi grupės labai skirtingos savo mąstymu ir keliamais klausimais.

Praėjusiais metais labai akivaizdi buvo viena tendencija – žmonės masiškai patyrė perdegimą. Tai mane šokiravo ir privertė ieškoti priežasčių, kodėl tai vyksta. Žinoma, prie to prisidėjo pandemija, o paskui visai netoliese prasidėjęs karas. Visa tai palietė ne tik mūsų asmeninius gyvenimus, bet ir platesnį lauką, kuriame visi esame susiję, pavyzdžiui, mūsų kolektyvines karo traumas, neišspręstas, neišgydytas ir vėl atsinaujinusias šeimines patirtis.

Žmonės, kurie kurį laiką ketino kažką keisti savo gyvenime, pernai suprato, kad jie nebegali laukti ir turi kažką keisti tiesiog dabar. Idealus gyvenimas, kurį žmonės buvo susikūrę savo galvose kaip ateities viziją, geopolitinei padėčiai pasikeitus, smarkiai susipurtė. Supratome, kad nebegalime gyventi kaip vaikai, kurie, nepaisydami to, kas vyksta aplink, viliasi geresnės ateities.

Tokie suvokimai paskatino žmonės susifokusuoti į esminius gyvenimo dėmenis – sveikatą, santykius, savirealizaciją, darbą. Dabar jie ateina klausdami, kaip jie gali gyventi geresnį gyvenimą ir būti geruose santykiuose, ir kelia klausimus daug brandžiau.

Prieš dešimt metų daugelis buvo apsėsti, kaip pasistatyti didelį namą, įsigyti prabangų automobilį, daryti įtaką savo aplinkai – šios tendencijos praktiškai nebepastebiu.

Verslų kūrėjai šiuo laikotarpiu daug galvojo ir tebegalvoja, kaip būti kuo naudingesniems platesniame kontekste, ieško naujų sprendimo būdų, natūraliai pereina nuo linijinio mąstymo į labiau kompleksišką. Sisteminiai ryšiai ir yra kompleksiškas mąstymas. Tie, kurie manė, kad geresnius rezultatus ir augimą gali pasiekti tik daugiau dirbant, jau persigalvoja. Verslų kūrėjai tampa atviresni ir mąsto plačiau, manau, kad tai labai šaunu.

– Panašu, kad dabar išties palankus metas organizacijoms, kurios veikia gyvųjų sistemų principais (angl. Living Systems) – tai yra cikliškai, nuolat atsinaujindamos, pirmiausia galvodamos apie žmogų.

– Tos įmonės, kurios mąsto plačiau ir jau yra padariusios namų darbus, atviriau įsileidusios šį modelį, dabar išties klesti ir tai suteikia šiai sistemai daugiau patikimumo, erdvės. Skirtumai tarp tų struktūrų, kurios yra „pastatytos“ ant baimės kultūros, hierarchijos, egzistuoja ir vis dar egzistuos, bet skirtumai tarp jų ir humaniškesnių sistemų vis labiau ryškūs. Nepaisant to, Latvijoje terminas „gyvosios organizacijos“ vis dar nemažai kam skamba ezoteriškai.

– Įstrigo Jūsų mintis, jog tobulumas yra dirbtinis. Gal galėtumėte ją išplėsti?

– Konstruodamas tobulumą tu atimi gyvybę, tai tėra dirbtinė, netikra idėja, iliuzija. O štai natūralus procesas yra gyvas ir tuo tobulas.

– Kaip įvardintumėte, kas yra intuityvus gyvenimas?

– Intuicija kyla iš nemažai šaltinių, todėl svarbiausia yra juos atskirti. Tai nėra paprasta, reikia nemažai sąmoningumo. Intuicija gali kilti ir iš mūsų išmoktų elgesio modelių: galime intuityviai, nesąmoningai kartoti mūsų turimos patirties sprendimus, tai, ką tiesiog atsimename, ir tai yra didžiausi spąstai. Tikroji intuicija, kuri mus augina, kyla iš čia ir dabar momento, tai akimirksnio būsena.

Kitas intuicijos šaltinis, kuris irgi gali būti klaidinantis – tai mūsų vaizduotė. Žmonės kartais sako: aš bandžiau, man nepavyko, matyt, nebuvo lemta. Visuomet patariu būti atsargesniais su savo interpretacijomis. Galbūt iš čia ir dabar momento kažkas nevyksta, bet jei įdėtume daugiau pastangų, galbūt pamatytume save kitoje perspektyvoje, su daug aukštesniu potencialu. O galbūt tai neįvyko, nes mes pavogėme kito žmogaus svajones ar idėjas?

Tad kaip būti tikriems, iš kur mūsų intuicija? Kada galime ja neabejoti? Tada, kai pajuntame, jog jau esame procese, tėkmėje ir tai jaučiame savo kūnu. Juo labiausiai pasitikiu. Kai jis sako „ne“, reiškia, „ne“. Kūnas yra sistema, kuri nemeluoja.

– Kaip kuo labiau integruoti kūną kaip intuicijos šaltinį savo gyvenimuose? Kartais gali atrodyti, jog jis mus kaip tik stabdo, turi daug poreikių.

– Būtent – kai mes integruojame kūną į gyvenimo procesus, tampame lėtesni. Kūnas mus paverčia ne tokiais efektyviais, produktyviais. Kartais atrodo – juk būtų paprasčiau be jo. Štai sėdime vienoje vietoje, o mintys gali keliauti laike, erdvėje ir pan.

Negana to, daugelis esame patyrę įvykių, privertusių atsijungti nuo kūno jausmų. Kartais išvis nebeleidžiame jam jausti ir galvojame, kad tai yra gyvenimas. Kiekvieno suaugusio žmogaus gyvenimo tikslas yra gyventi atvėrus širdį, būti ryšyje. To padaryti neįmanoma, jei esame atsijungę nuo savo kūno ir tik kliaudamiesi protu suvokiame, kas mes esame. Taigi vis dažniau stengiuosi „pasiklausyti“ savo kūno.

– Dar viena iš Jūsų temų – tai moteriška lyderystė. Neretai galime išgirsti diskusijų, ar toks skirstymas į moterišką/vyrišką apskritai yra validus. Kokia Jūsų nuomonė?

– Labai tikiu moteriškos lyderystės potencialu, bet sistemiškai mes čia turime problemą (šypsosi). Jei kalbame tik apie moterišką lyderystę, reiškia, išbraukiame vyrišką. Kai tik pradėjau su šia tema dirbti, sukviečiau į ratą savo bičiules – turėjau mintį, jog yra tam tikros temos, kurių negalime aptarti drauge būnant ir vyrams. Vėliau supratau, kad tai nėra tiesa – tiesiog aš pati ar mes pačios, moterys, nebuvome tam pasiruošusios.

Ši mintis keičia ir suvokimą apie moterų lyderystę. Mūsų visuomenė apskritai tampa vis labiau kompleksiška lyčių aspektu ir skirtis lyties pagrindu yra truputį dirbtinė. Bet tai nereiškia, kad nėra specifiškų, tik su moterimis susijusių problemų, klausimų – jų yra. Ar moterys lyderės veikia skirtingai? Taip, dažnai. Tačiau kodėl apie tai kalbant nesujungti moteriškos ir vyriškos lyderystės, užuot jas atskyrus? Pastebėjimai, turint omenyje platesnį kontekstą, būna tik galingesni, vertingesni.

https://rb.gy/ucvijg