Įrašas

„Jeigu kiti būtų geresni ir protingesni, viskas man sektųsi gerai“. Toks kalbėjimas reiškia: „Ne manyje, o kituose yra atsakymas“. Žmogus projektuoja save į išorę: kiti turėtų kažką daryti, kad jis jaustųsi gerai. Tai yra nesuvoktas vaizdinys apie save kaip apie „negalintį“.

Nėra jokio kito būdo tai suprasti, kaip tik pradėti uždavinėti sau klausimus: „Kodėl viskas vyksta ne taip, kaip norėtųsi? Ką aš pats darau ne taip? Su kokiu vaizdiniu galvoje gyvenu? Koks stereotipas daro man įtaką?“.

Stereotipai stipriai veikia mūsų mintis ir veiksmus. Vienas iš tokių yra „kas ką turi motyvuoti“ (darbdavys - darbuotoją, dėstytojas - studentą ir pan.). Šis stereotipas yra toks gajus, kad žmonės net nepagalvoja, kad jis klaidingas. Juk, iš tiesų, motyvacija yra vidinio pasaulio reikalas: tai kyla iš paties žmogaus, todėl jo užduotis yra tą motyvaciją savyje atrasti, jos neužgesinti ir „įdarbinti“. Kai apsigyvenama vaizdinyje, kad „jis turi mane motyvuoti, o aš turiu laukti iš jo motyvacijos“, tuomet du suaugę žmonės nustoja veikti kaip savarankiškos, unikalios, kūrybingos asmenybės. Tarsi motyvacija priklausytų nuo to, kokią viziją turi, tarkim, įmonės savininkas ar universiteto rektorius.

Kam atiduoti į kitų rankas tai, kas yra fundamentali žmogiška savybė – motyvuoti save, kurti, veikti, daryti?

Tekstas parengtas pagal ištrauką iš radijo laidos „Ateities genas“ apie paslėptus elgesio motyvus (Rasa Baltė Balčiūnienė ir Eglė Daunienė).

https://youtu.be/WTqqYF1g_VQ