Įrašas

Pats gyvenimas rodo, kad vienas iš svarbiausių dalykų žmogui yra vidinė laisvė kurti. Ir tą vidinį laisvumą jis gali tik pats sau suteikti.

Pirmiausia, reikėtų sau atsakyti, ko sieki, ką norėtum sukurti, nes tų kelių, kuriais gali eiti, pasaulyje yra daug. Ir tada - paklausti savęs: „Palauk, o tas tikslas, kurį dabar sugalvojau, yra tikrai mano?“. Esame laisvi žmonės, galime rinktis, tačiau svarbu atsiminti, kad tikslai gali būti primesti aplinkos. Visuomenė sako, kad štai to dalyko siekti yra labai gerai. Ir tu patiki tuo, bandai eiti tuo keliu, siekti to tikslo, ir tada žiūri, kad neturi nei energijos, nei vidinės laisvės, nei draivo. Ir man taip būdavo. Galvodavau: „Vat yra tikslas, aš noriu jį pasiekti, ir nors sunku eiti į priekį, bet visi motyvaciniai vadovėliai juk rašo, kad reikės dirbti iš peties“.

Vėliau atėjo supratimas, kad tas ėjimas link tikslo nebūtinai turi būti „per sukąstus dantis“. Jis gali būti sudėtingas, gali kilti tam tikrų įtampų, bet tu turi jausti, kad tai yra TAVO tikslas. Tada turėsi pakankamai energijos jį įgyvendinti.

Sakoma, jeigu greitai mąstai, tai, dažniausiai, slysti paviršiumi, nes taip smegenys taupo savo energiją. Todėl greitai priimami sprendimai, paprastai, remiasi stereotipais. Aš stengiuosi „neprisijungti“ prie tų visuomenės primestų „paveiksliukų“. Mėginu remtis gilesniu mąstymu ir platesniu matymu. Esu pastebėjęs, kad tas tikrasis mane aplankęs impulsas veikti būna ne trumpas ir aštrus, o platus ir gilus – toks, kokio praleisti tiesiog negaliu. 

(Tekstas parengtas pagal dokumentinės apybraižos „Orientyrai pokyčiui“ ištraukas)