Įrašas

Turbūt daugelis vadovų susiduria su konfliktais tarp įmonės funkcinių padalinių ir nuolat sprendžia su tuo susijusias problemas. Gamyba konfliktuoja su R&D, Marketingo skyrius, lyg šuo su kate, su Pardavimais, Finansininkai visada turi pretenzijų Apskaitos komandai…

Įtampa tarp šių žmonių grupių kyla dėl skirtingo perspektyvos matymo. Vieni rūpinasi kompanijos rezultatu čia ir dabar (pvz. pardavėjų komanda), o kiti projektuoja jos ateitį (pvz. produktų vadybininkų komanda). Kas svarbiau? Abi perspektyvos vienodai svarbios ir konflikto čia neišvengsi, tačiau jis gali būti konstruktyvus ir generatyvus.

Manęs dažnai klausia: „Tai ką gi jūs veikiate vieną dieną per savaitę, kai susitinkate vienoje vietoje visi darbuotojai?“ Yra dvi pagrindinės temos - projektinės veiklos refleksija ir vidiniai pardavimai. Sukūrėme erdvę ir skyrėme laiko, kad žmonės galėtų ne tik „parduoti“ savo idėjas vieni kitiems, kol jos dar visai „žalios“, bet ir drauge kurtų naujus produktus bei paslaugas. Pastebėjau, kad kuo ankstyvesnėje idėjos brandinimo stadijoje įsitraukia žmonės su skirtingu perspektyvos suvokimu, tuo didesnis projekto potencialas. Nelieka vietos nekonstruktyviems ginčams ir politikai, o visas dėmesys sutelkiamas į rezultatą.

Daugelis verslų yra susitelkę į išorinius pardavimus. Tam skiriami didžiuliai resursai. Tačiau mažai kas suvokia vidinių pardavimų svarbą. Ši teritorija dažniausiai yra skurdi ir apleista, nors kiekvienas sutinka su teiginiu, kad rezultatas yra svarbus ne tik dabar, bet ir ateityje. Nesant vidinių pardavimų aikštelės, kur galima minkyti dar visai šviežias idėjas, labai sureikšminama pati idėja. Autorius ją minko savo galvoje, kol ji nesukietėja iki galutinio projekto ir tada vis tiek įvyksta vidinis pardavimo procesas. Tik jis nepanašus į bendrą šokį ar dainą. Tai labiau panašu į kietą kovą, kurios svarbiausias tikslas yra ne įmonės rezultatas, o asmeninis statusas, reitingas, įtaka ir valdžia. Stichiškai formuojasi grupuotės su savo subkultūromis, kurios siekia savo tikslų, ir naujas darbuotojas dažniausiai privalo pasirinkti „prieš ką draugauja“, kitaip bus atstumtas visų vidinių klanų. Tokiu atveju, kompanijos fragmentacija, su visomis jos pasekmėmis, yra neišvengiama.

Daugelis potencialiai vertingų idėjų neišvysta dienos šviesos dėl asmeninių ambicijų (neapsimoka), politinių priežasčių (pavojinga), hierarchinių sienų (sudėtinga). Paprastai “idėjų bankai” neveikia. Jei idėjų srautui kelias išvalytas, jokie bankai nereikalingi.

Dar 2011 metais įvardijome savo kompanijos prasmę: „Sinergija ir pasitenkinimas bendradarbiaujant ir keičiantis idėjomis“. Tačiau tik po 6 metų ši vizija išsipildė. Atsirado formatas 4+1 (4 dienos per savaitę darbo rutinai ir 1 diena bendram susitikimui). Netrukus pradėjo rastis inovacijų, rac. pasiūlymų, naujų produktų ir paslaugų projektai. Dar po kurio laiko atsirado projektai, kurie sujungė svarbius mums tiekėjus ir klientus. Tokie projektai neša didžiausią vertę tiek partneriams, tiek pačiai kompanijai. Ateis laikas ir bendruomenių integraciniams projektams.

Matomos ir nematomos sienos tarp žmonių, tarp padalinių ir tarp kompanijų trukdo pardavimams. Integruotos tiekimo grandinės vienareikšmiškai įrodė savo pranašumą ir jų nuolat daugės. Ateityje diferencijuotos tiekimo grandinės taps nekonkurencingomis ir joms teks neišvengiamai keistis.

Nuotraukoje - Adomo Grigaičio kūrinio fragmentas