Įrašas

Susidaro įspūdis, kad vertybės ir jų deklaracijos mus supa visur. Jos skelbiamos politiniuose kontekstuose, kabinamos ant sienų įvairiose organizacijose ir įmonėse. Kitaip sakant, šis žodis yra dažnai naudojamas kasdienėje apyvartoje. „Google“ paieška, suvedus „vertybės“ išmeta  2 560 000 rezultatų ir iškart kreipia sužinoti apie vertybes darbe, organizacijoje ir šeimoje.

Įdomu tai, kad šis žodis ir jo koncepcija – tai yra XX a. antroje pusėje įsitvirtinęs reiškinys. Žodis „vertybė“ kyla iš veiksmažodžio „versti“. Pakeisti, paversti vieną į kitą. Nekilnojamą turtą galiu paversti pinigais, pinigus – žiniomis, žinias – profesija, o profesiją – į atlyginimą. Viena materialaus ar nematerialaus turto rūšis verčiama į kitą turto rūšį. Akivaizdu, kad svarbiausiais dalykais laikome tai, ką susiejame su turtu ar su kaina. Filosofiniu požiūriu čia kažkas ne taip. O kaip tokie dalykai kaip meilė, laisvė, sveikata, ar ir jie gali būti verčiami?

Dorybės ir pašaukimas

Dar praėjusio amžiaus pirmoje pusėje vertybių sąvokos žmonės nevartojo tokiame kontekste, kokiame mes jį vartojame dabar. Anksčiau žmonės kalbėjo apie dorybes, o vartojant šį žodį svarbesnė yra ne vertės, o gėrio kategorija. Dabar niekas nesiginčys, jog šeima yra vertybė. O ar bloga šeima irgi yra vertybė? Dorybės buvo suprantamos kaip teigiami bruožai, kurie veda į gėrį. Dorybė – tai matas suvokti, pasimatuoti save tam tikroje srityje.

Profesinės dorybės yra persipynusios su pašaukimu. Akivaizdu, jog vienose srityse svarbesnės vienos, o kitose – kitos. Medicinos personalui svarbi empatija, žmogiškųjų išteklių specialistui – sklandus bendravimas, mokslininkui – minties autonomija. Žmogus kartais gali jausti trauką ne tiek konkrečiai veiklai (tuo labiau, jei dar nėra jos išbandęs), bet labiau joje dominuojančioms dorybėms, kurios atrodo artimiausios jo paties prigimčiai. Būtent tai ir vadinama pašaukimu.

O kas jeigu ir organizacijose tai būtų akcentuojama labiau ir užuot deklaruojant į rezultatus orientuotas vertybes, taptų svarbesnis darbuotojų egzistencinis potencialas, sąmoningumas, pajauta? Vadovų tikslu taptų aplinkos, kurioje skleidžiasi kiekvieno gebėjimai ir dorybės, kūrimas? O gal tai jau vyksta?

Vertybės ir tobulėjimo orientyrai

Dorybės dažnai atrodo tampriai susijusios su religijomis. Visgi tai yra bendražmogiški savęs organizavimo principai. Gėris ir blogis yra ilgametė žmonijos dvasinė patirtis: tūkstančius metų žmonės kaupė, kas yra gerai, o kas blogai. Laiku, kai iškyla mokslas, verslas, ir sumenksta Bažnyčios galia, tampa tarsi nebeaktualu kalbėti apie dvasines patirtis. Taip įvedama „vertybių“ sąvoka, kuri nebeturi tokių opozicinių orientyrų, kaip gėris ir blogis, ir skirta labiau deklaruoti, o ne veikti.

Tai patvirtina ir tyrimai – apie 50 proc. įmonėse įvardijamų vertybių yra deklaratyvios ir neveda į pokyčius.

Dažnai vienkartinis vertybių įvardijimas neduoda orientyrų žmogui, kokias savybes jis turėtų ugdyti, nesuteikia takoskyros, kas yra gerai, o kas yra blogai. Svarbu, ar ir įmonės vadovas imsis vertybių lyderystės ir pats formuos įmonės kultūrą, kurioje klesti ant sienos iškabintos vertybės.

Visgi šiandien kai kuriose įmonėse šis virsmas jau yra įvykęs ar vyksta. Nemažai lyderių ir kolektyvų pasąmoningai ieško naujų įvardijimų ir keičia senosios ekonomikos paradigmos kultivuotas vertybes į dorybes. Patikimumą, saugumą, inovatyvumą, efektyvumą pakeičia humaniškumas, empatija, polėkis, rūpestingumas, altruizmas... Kitaip tariant, fiksuotos racionalios vertybės tampa gyvenimo, profesinio potencialo stiprinimo orientyrais.

Tokį pokytį diktuoja ir naujasis vartotojas, kuriam šiandien aktualus ne tik kainos ir kokybės santykis, bet ir įmonės filosofija, kuriai jis simpatizuoja, arba ne. Sąmoningas vartotojas gerai jaučia, kas yra deklaruotina ir daroma tik dėl dirbtinai kuriamo įvaizdžio, o kas yra tikra ir nuoširdu.

Nesiūlome atsisakyti vertybių sąvokos. Siūlome ją permąstyti ir vietoje tuščiavidurių deklaracijų, kurti tokią vidinę įmonės kultūrą, kurioje geriausiai atsiskleistų darbuotojų potencialas ir pašaukimas. Tada beliks atrasti formą, kaip visa tai iškomunikuoti. Bet ne atvirkščiai.

Straipsnis paruoštas pagal laisvo laiko kultūros klubo GILU medžiagą.