Įrašas

Kaip priiminėjate sprendimus – atsižvelgdami į kontekstą ir funkcionalumą ar remdamiesi stereotipais?

Mes linkę veikti pagal automatinius scenarijus, kurie buvo sėkmingi praeityje, neatsižvelgdami į pasikeitusias aplinkybes ir naują kontekstą, kuriam, siekiant funkcionalumo, reikalingi kitokie veiksmai. Standartizuoti procesai yra funkcionalu, kai norime daug kartų kartoti tą patį veiksmą greitai ir aiškiai. Bet jeigu norime individualizuoto proceso, taikyti standartizuoto proceso principus bus nebefunkcionalu. Kaskart, pasikeitus aplinkybėms, verta stabtelėti ir įsivertinti naują kontekstą.

Neuromokslininkai* teigia, kad žmogaus smegenys geba veikti dviem būdais – automatiniu režimu (angl. default mode network) arba tiesioginės patirties režimu (angl. direct experience network). Automatinis režimas atkuria senus vaizdinius, jo veikimas paremtas šablonais, pasikartojimais: mes išmokstame tam tikrų veikimo būdų ir automatiškai juos kartojame - tai padeda sutaupyti energijos ir pagreitina procesus, tačiau blokuoja bet kokias naujoves. Patyriminis režimas formuoja naujus vaizdinius, eikvoja daug energijos ir reikalauja gebėjimo perkelti dėmesį. Toks veikimas leidžia įsiklausyti į savo kūną, jo būsenas, signalus, pajausti aplinką. Įsisąmoninę šiuos pojūčius, galime atrasti netikėtų idėjų ir galimybių.

Jei žmogus ilgai gyvena rutinoje ir veikia tik automatiškai, gyvenimas jam pradeda atrodyti pilkas  ir nuobodus, o veikla nebeatneša norimų rezultatų. Paprastai, už to slypi koks nors stereotipas, kuris neatitinka aplinkos pokyčio.

Stereotipai, iš principo, nėra blogai. Jie reikalingi, kad mes galėtume greičiau funkcionuoti. Stereotipai tampa trikdžiu tuomet, kai pradeda riboti mūsų pasirinkimus ir augimą. Štai tada būtina „persijungti“ į patyriminį režimą: tokiu būdu veikdami galime jausti gyvenimo džiaugsmą, estetinį malonumą, įkvėpimą, kurie skatina mus kurti, vystytis ir augti.

___________

*Karolien Notebaert “Hack your own brain", TEDx Talks, 2018