Įrašas

Kodėl kai kurioms įmonėms nepavyksta pasiekti norimo rezultato? Nes ne kiekvienas vadovas išdrįsta matyti ir veikti kitaip nei dauguma. Nesąmoningai renkamasi verčiau to nedaryti. Tada įmonė ir sukasi it voverės rate – taiko vis tas pačias priemones, kurios nebeatneša rezultatų, nes tame miške uogos jau išuogautos.

Kodėl vadovas nori išlaikyti status quo? Nes jam svarbu išsaugoti aplinkos pripažinimą. Vadovą varžo vaikystėje susiformavusios fiksacijos: giluminiame lygmenyje bet koks pokytis reiškia riziką prarasti tai, kas brangiausia - vaikystėje gautą tėvų pritarimą. Vadovas save identifikuoja taip, kaip jį vaikystėje norėjo matyti tėvai.

Ką daryti?

Pirmiausia – pamatyti savo fiksacijas ir nefunkcionalų elgesį, suprasti, kurie veiksmai kyla iš vaikystės scenarijų, nesuvoktų elgsenų, emocinių reakcijų. Antra - keisti įpročius. O tam būtina pasitelkti nuolatinę SAVISTABĄ.

Keisti įprotį – ne tas pats, kas cigaretę pakeisti saldumynu. Tai reikštų tą pačią fiksaciją – vieno žalingo įpročio keitimą kitu. Būtina „išeiti“ iš įpročio.

Tarkim, vadovas dėl įmonės nesėkmių ar klaidų yra įpratęs pulti ir kaltinti komandos narius iki galo neišsiaiškinęs situacijos. Kiekvieną vakarą, grįžęs namo, jis turi permąstyti visą dieną – savo elgesį, reakcijas - ir pamatyti fiksacijas. Taip formuojasi naujas įgūdis. Po kurio laiko, kai kils noras užsipulti, vadovas laiku atpažins savo automatinę reakciją ir, užuot pasidavęs impulsui, padarys pauzę. 

Jei vadovas nori tapti subjektu (lyderiu), jis turi stebėti, kas vyksta aplinkui ir jo viduje. Ne bėgti nuo realybės, o gebėti joje būti - aiškiai matyti visus kylančius iššūkius ir adekvačiai juos spręsti. Savistaba turi tapti nuolatine jo būsena, veikimo ir gyvenimo būdu.

Kai kartą vienuolis budistas savo mokytojo paklausė, kiek laiko per dieną jis skiria meditacijai, šis atsakė: „Aš iš jos neišeinu“.

Joanos Suslavičiūtės nuotrauka