Įrašas

Dažnas vadovas šiandien sako: žmonės pasikeitė, kaip juos motyvuoti? 

Man atrodo, kad fundamentaliai niekas pasikeitė - kokie buvome, tokie ir išlikome: mums visą laiką reikėjo meilės ir pagarbos, mes visą laiką norėjome jaustis kompetentingi, mums visą laiką reikėjo kitų žmonių, mes visą laiką norėjome pilnaverčių santykių...

Bet gal, vis dėlto, kažkas pasikeitė?

Ir aš pradėjau galvoti, kas tai galėtų būti. Ir, žinote, kokį atsakymą sau atradau? Man atrodo, kad žmonės dabar pradėjo daugiau reikšti savo valią. Kitaip tariant, jie nusprendė, kad gana kompromisų: „jeigu negaunu meilės čia, eisiu ten, kur ją gausiu; jeigu nepatenkinsiu savo poreikio čia, rinksiuosi tokią vietą, kur jį patenkinsiu“. Ir jie tai drąsiai daro. Žinome atvejų, kai žmonės išeina iš gerai apmokamų darbų, palieka aukštas pareigas, o paklausus: „Ką čia dabar sugalvojai?“, atsako kaip tas paršiukas su balionėliu: „Nedžiugina“. Ir jie išeina.

Kodėl tai vyksta?

Man atrodo, kad šiandien pasikeitė žmonių saugumo matas. Anksčiau tai buvo pinigai. (...) Juk būdavo taip: „gal šioje organizacijoje manęs ir negerbia, gal ant manęs rėkia, gal gaunu barti, gal dar kažkas... Na, bet atlyginimas geras, tai reikia pakentėti“. Man atrodo, šito nebeliko. Šiandien žmonės nusprendžia daryti tai, kas jiems yra „arčiau dūšios“. Žinoma, tai susiję ir su gerėjančia ekonomika, bet vienas dalykas, kuris, mano galva, šiandien tapo saugumo matu, yra pripažinimas. Žmonės pradėjo vis labiau norėti, kad juos pripažintų, kad jiems duotų „laiką“. Kuo daugiau „laikų“, tuo geriau. Ir jie ieško to pripažinimo.

Šis faktorius lemia fundamentalius pokyčius organizacijose. Jeigu anksčiau didžiosios organizacijos turėjo talentų monopolį (patikimumas, stabilumas, daug pinigų -  geriausi talentai eidavo ten), dabar žmonės išeina į startuolius, kurie neturi pinigų. Ateitis neaiški, bet tie startuoliai turi tai, kas šiandien yra žmonių saugumo matas - pripažinimą.

Man atrodo, kad lyderiai turi vieną vienintelį iššūkį - žmonių motyvaciją. Visa kita yra išsprendžiama: nemoka – išmokysime, perdegė – nukreipsime pas psichoterapeutą ir pan. Motyvacija yra vienintelis dalykas, ką lyderis turėtų daryti.

Tačiau, kas, iš tiesų, yra motyvacija?

(...) Ir aš susimąsčiau, koks galėtų būti atitikmuo žodžiui „motyvacija“, kad mes visi vienodai jį suprastume?

Papasakosiu vieną istoriją. Mūsų šeimoje vienam iš vaikų diagnozavo ligą. Ir ta diagnozė yra tokia, dėl kurios daugelis žmonių pagrįstai sunerimsta. Gydytojai, pamatę mūsų akyse tą nerimą, ir sako: „Nesijaudinkite, kartais šios ligos priežastis būna genetinė, ir tada užtenka pavartoti tam tikrų vaistų, ir kaip ranka nuima“ (... ) Per tą mėnesį, kol mes laukėme tyrimo atsakymo, mano žmona perskaitė tiek knygų ir straipsnių, peržiūrėjo tiek vaizdo įrašų, kad, galbūt, nė vienas tos ligos ekspertų tiek neperskaitė ir neperžiūrėjo. Kas tai? Yra vienas žodis, kurį mes puikiai žinome - rūpi. Manau, kad tai ir yra motyvacija. Jeigu tau rūpi tavo vaikai, tu padarysi bet ką dėl jų (...) Jeigu tau rūpi tavo organizacija, tu padarysi bet ką dėl jos. Jeigu tau rūpi tavo klientai, tu padarysi bet ką dėl jų.

Rūpi arba nerūpi. Ir čia, man atrodo, yra vienintelis lyderystės iššūkis. Buvo, yra ir bus.