Įrašas

Akivaizdu, kad stresas, įtampa ir perdegimas yra šių dienų tema. „Gallup“ patyrinėjo šias savijautas. Jeigu pasižiūrėtumėte į jų atliktą tyrimą ir palygintume 2020 ir 2021 metus, matytume, kad individualių darbuotojų rodmenys beveik nesikeičia, bet yra viena kreivė, kuri kyla – tai duomenys apie vadovus. Net ne aukščiausio rango, o tuos, kurie vadovauja komandoms. Skaičiai rodo, kad kas trečias vadovas jaučiasi „perdegęs“. Panaši situacija yra ir su HR žmonėmis – daugiau kaip 40 procentų jų teigia besijaučiantys pervargę.

Sakoma, kad toks dabar yra laikmetis. Tai ką su tuo darysime? Kaip interpretuosime šiuos duomenis? O ką, jeigu į juos pažiūrėtume kaip į simptomą, kuris mums sako, kad kai kur reikia esminio pokyčio? Vienas iš elementų, kuris, mano galva, šiuo metu norėtų būti perrašytas, yra lūkesčiai vadovams. Ko, mes iš jų tikimės šiame laikmetyje?

Yra toks įsivaizdavimas, kad iš vadovų darbuotojai nesąmoningai tikisi ne tiek ir daug dalykų. Ir, kai jie tai gauna, susimoka pasitikėjimu. Kartais tai vadinama socialiniu kontraktu, bet tai yra kažkas, ką mes atsinešame iš gana jauno amžiaus, dažnai - iš vaikystės,  iš mūsų santykio su autoritetais, kuriuos turėjome, iš mūsų santykio su tėvais.

Taigi iš vadovų tikimasi 3 dalykų: kad jie žinos kryptį (turės viziją), kad jie galės užtikrinti žmonių saugumą (rūpinsis jais) ir kad padės užtikrinti tvarką, spręs konfliktus. Tada žmonės ir sako: „Aš tavimi pasitikiu, tu esi geras vadovas“.

Man atrodo, kad šis kontraktas dabar yra perrašomas. Ir keičiamas jis yra į labai įdomius dalykus.

2023 metų  sausio mėnesį pasirodė didelis „Global Culture Study“ tyrimas, kuris buvo atliktas 19-oje valstybių (19-oje skirtingų kultūrų). Taigi štai kokie yra lūkesčiai moderniam vadovui:

• vadovas padės darbuotojams surasti prasmę darbe, padės jiems asmeninius poreikius suderinti su organizacijos poreikiais (kalbama ne apie kryptį ir norą, kad vadovai ją turėtų, o apie pagalbą darbuotojui susijungti su organizacija);

• lyderis skatins darbuotojų augimą, švęs jo pergales, demonstruos pripažinimą ir įvertinimą (iš vadovo tikimasi santykio „tu man rūpi“);

• vadovas padės darbuotojams megzti santykius su kolegomis ir kitais lyderiais, pasakys, kam su kuo susipažinti, kam ką žinoti, kurs tam reikiamas progas.

Tai kas tada yra vadovavimas? Ir kaip dabar turėtų jaustis tie vadovai, kuriems, be žmonių santykių, dar reikia ir hard‘inius dalykus atlikti? Kaip jiems su tuo tvarkytis? Visiškai normalu, kad įvyksta „perdegimas“.

Tame pačiame tyrime vadovų klausta, kokių jiems kyla iššūkių. Atsakymai atskleidžia, kad tie iššūkiai yra susiję su lyderių vidiniu spaudimu, vidiniu poreikiu kažkaip kitaip elgtis su savo darbuotojais. Taigi panašu, kad šiandieninė įtampos „epidemija“, kuri užklumpa tiek daug vadovų, atsiranda iš poreikio derinti skirtingus lūkesčius. (...) Skaičiai rodo, kad kuo aukštesnė vadovų grandis, tuo daugiau yra šitokio darbo. Vadovams reikia tai išmokti daryti.

Ir tada vėl kyla klausimas: kaip mums permąstyti, kas yra įtampa, kad galėtume pradėti ieškoti sprendimo?

Man, asmeniškai, pakeisti požiūrį padėjo labai netikėti žmonės. Viena iš jų yra dūla - moteris, kuri rūpinasi gimdyvėmis. Ji pasakė vieną labai paprastą, bet stiprią frazę: „Kad gimtų vaikas, reikia įtampos. Man svarbu padėti moteriai šią įtampą paversti procesu, kuriame rastųsi kūdikis“. Žmogus, kuris yra labai arti paties proceso, sako, kad įtampos reikia, nevenkime jos, tik reikia rasti būdą kaip padėti.

Kita labai įdomi asmenybė – Amerikos lietuvė, menininkė, vizionierė, kuri pasakė vieną labai svarbią frazę: „O kas, jei įtampa yra tai, kas anksčiau buvo garas? Tas garas tiesiog egzistavo, kol mes išmokome jį įdarbinti.“

Taigi, jeigu įtampa yra energija, kuri tiesiog randasi tam tikrame taške ir per mus teka, tai tada kyla klausimas, kur mes ją nukreipsime - į save, ją uždarydami, ar į gyvenimą, į kūrybą, į tai, kas gali naujo rastis? (...)

Kai mes kalbame apie vadovavimą ir lyderystę, panašu, kad tai yra du skirtingi darbai. Vienas darbas - rūpintis žmonėmis, bet, kai imamės lyderystės, mums reikia kurti tai, ko iki šiol nebuvo. (...) O tam, kad galėtume imtis lyderystės, reikia išmokti tvarkytis ne tik su savo, bet ir su darbuotojų įtampa, kurią sukelia laikmečio pokyčiai.

Iš tikrųjų, noriu priminti, kad yra įrankių ir žinių, kaip su ta įtampa tvarkytis - turi jų ir psichologai, ir sąmoningumo ugdytojai. Jeigu pasižiūrėtumėte, kaip yra ugdomi karininkai arba policininkai, pamatytume, kad jie yra treniruojami būti įtemptose situacijose. Medikai taip pat ruošiami tvarkytis su įtampa. Tai jų profesijos dalis.

Man atrodo, kad atėjo metas tą patį pradėti siūlyti ir vadovams: kokiu būdu išmokti pakeisti savo santykį į įtampą, kokiu būdu iš įtampos pereiti į būseną, kai darosi smalsu (nes be smalsumo jokia kūryba neįmanoma). Ir tada gali galvoti: jeigu man smalsu ir įdomu, kaip aš galėčiau tai išbandyti? (...)

Lyderystė yra sunkus, rizikingas darbas. Ir jam reikia vidinio pasirengimo. Man atrodo, kad tam pasirengimui dabar atėjo metas.