Įrašas

Jeigu kokia nors žinia ar mintis mus sukrėtė, ta emocija atsilieps kūno pojūčiuose ir, eidami į kitą susitikimą, visa tai nešimės su savimi. Tai, kas mums nutinka gyvenime, tai, kas nutinka aplinkoje - tos patirtys kūne yra užrakinamos, saugomos ir, ilgainiui, tampa mūsų veikimo ir komunikavimo su pasauliu būdu. Ir ne visada tas būdas yra pats tinkamiausias.

Pasaulį mes „nuskaitome“ žvelgdami į daiktus ir žmones. Mes imituojame tam tikras jų būsenas, tam tikrus judesius - jie mus veikia, formuoja, tampa mūsų savastimi ir, savotiškai, užrakina mus tam tikrame pojūtyje, tam tikrame mąstymo stereotipe. Tačiau kūnas gali būti įrankiu, leidžiančiu sugrįžti į neutralumo būseną, į „čia ir dabar“ momentą, žadinančiu intuiciją ir atveriančiu naujas veikimo galimybes. Tai didžiulis potencialas, kurio mes, galbūt, dar nepastebėjome.

Kaip nusimesti emocijas, išgyvenimus, traumas ar stereotipus, kuriuos perimame iš kitų žmonių per daug nereflektuodami? Reikalinga praktika, kuri grąžintų į šios akimirkos pajautimą. Ir kūnas čia tampa pagalbininku, nes mūsų pojūčiai, mūsų sensorika atveda į šitą vietą. Žmogaus, kuris veikia fiziškai, būsena yra labai stipriai įcentruota, įžeminta, o žmogus kuris, sėdi kabinete, kažkur dangoraižyje, ir sprendžia, „žemiškas“ problemas, iš tiesų, yra labai toli nuo žemės, labai toli nuo savo kūniškumo. Būti kūne reiškia sugrįžti iš virtualios būsenos, kur dėmesys yra išsklaidytas į nuolat besikeičiančius vaizdus, mintis ir garsus išorėje arba mūsų pačių viduje – tą vidinį naratyvą sunku užgesinti net kalbantis su kitais žmonėmis.

Taigi ženkite žingsnelį atgal ir suraskite savyje neutralumo tašką. Tvirtai remkitės pėdomis į žemę, įkvėpkite-iškvėpkite, pajauskite: „Čia aš, esu šitoje vietoje, čia yra mano ašis“. Stebėkie, kokia ateina mintis, koks pojūtis, koks veiksmas. Jeigu mes turėtume daugiau tokių momentų savo dienoje, jeigu būtume nuo mažens mokomi kaskart sugrįžti į neutralumo būseną, manau, susitikimai ir santykiai su kitais žmonėmis, būtų kokybiškesni.

Man regis, bet kokia praktika, bet koks susitikimas su savo kūnu daro mus pastabesnius. Sąmoningai sukūrę nedidelį atstumą su mintimi ar emocija, kuri aplankė, galime ne tik stebėti, kas su mumis vyksta, bet ir atrasti naujų veikimo ir elgsenos būdų. Tai geba įvaldyti kiekvienas žmogus, ir aš kviesčiau šios galimybės neužmiršti.