Įrašas

Rasa Baltė Balčiūnienė
Verslo psichologė, HAI instituto įkūrėja

Žinomas ukrainiečių filosofas Andrejus Baumeisteris kalbėdamas apie 2023-iuosius metus pastebi, jog jie neišvengiamai žymės naujos epochos pradžią. Visi jaučiame, jog anksčiau vyravusi tvarka yra suardyta, tad kokia nauja pasaulėvoka, naujas mąstymas rasis šiuo permainingu laiku?

Tiek pats A. Baumeisteris, tiek ir kiti mąstytojai, politikai, sociologai ir ekonomistai, kalbėdami apie tai, kas randasi, linksniuoja panašius terminus. Tai nauja kognityvinė paradigma (nulemta daugiausia dirbtinio intelekto įsigalėjimo), naujoji ekonomika, polikrizė (permanentinė krizė), kapitalizmo, neoliberizmo ir vartojimo augimo pabaiga.

Pabrėžiama, jog šiandien neverta kalbėti apie atskiras krizes – visos mūsų patiriamos krizės yra ilgalaikės (ekologinė krizė, ekonominė ir t.t.) ir tai yra mūsų laikotarpio savybė. Kodėl nemažai kalbama apie kapitalizmo, neoliberalizmo, vartojimo augimo pabaigas? Visų pirma – kapitalizmas tampa nebefunkcionalus, o nuolatinis vartojimo skatinimas atveda prie ekologinių, psichologinių ir atskirų ekonomikos sričių problemų.

Manau, kad naujoji epocha, iš kurio kampo bežiūrėsime, bus virsmas, kurio nė vienas iki galo nesuvokiame. Tačiau iš naujo apmąstyti savo, kaip individo, žmogaus, vietą ir rolę, jau galime ir net turime. Ar, pavyzdžiui, aš efektyviai naudosiuosi DI paslaugomis ir sklandžiai jas valdysiu? Ar vis dėlto neperlipsiu to funkcinio barjero ir tapsiu DI įsigalėjimo auka?

Neseniai kalbėjausi su viena kolege, kuri buvo pakviesta konferencijoje skaityti pranešimą jai dar mažai žinoma tema. Ji per trumpą laiką, dirbtinio intelekto pagalba, parengė stiprią prezentaciją. Tik ėmusi ją skaityti, pagalvojo – o kur tame pristatyme yra ji pati? Ji pasakojo staiga suvokusi, jog tapo DI „kūrybos“ įrankiu ir į konferenciją ruošiasi eiti jos ištransliuoti. Kaip, daugėjant tokiems atvejams, mažės mūsų smegenų gebėjimai? Ir kur būsime mes patys, mūsų kūrybiškumas, asmeninės patirtys?

Nauja ekonomika – naujas gyvenimo būdas

Naujoji ekonomika įvardijama kaip laisva nuo streso ekonomika. Šiandienė jaunoji karta nebenori dirbti biuruose fiksuotomis darbo valandomis, kitaip vertina savo asmeninį gyvenimą, laisvą laiką, poilsį. Stiprėja valstybės vaidmuo ekonomikoje, o visuomenės interesai tampa svarbesni nei verslo. Neseniai teko lankytis plaukų kosmetikos ženklo „Keune“ distributorių susitikime Amsterdame, kur bendravau su kolega iš Pakistano, papasakojusiu, kaip jo šalyje uždraudus premium prekių ženklų įsivežimą, jo ilgametį verslą teko tiesiog uždaryti...

A. Baumeisteris įvardija, jog randasi ir nauja gyvenimo būdo forma, kai žmonės vis labiau riboja, sąmoningiau vertina savo poreikius, tampa žaliosios ekonomikos šalininkais.

Įvardijau kelias esmines šio laikotarpio kryptis bei kompetencijas. Visų pirma – tai empatija pajausti, ko realiai reikia šiam laikmečiui, kokia šiuo momentu yra realybė. Matuoti savo kontaktą su ja būtina nuolatos. Visai neseniai ruošiau psichodinaminių sesijų programą ir su komanda tiek įsijautėme naudodami „Chat GPT“, tiek užsiliūliavome inovatyviomis idėjomis, jog pamiršome, kad reikia pasitikrinti su realybe, pavyzdžiui, ar toks paslaugos įvardijimas klientams yra suprantamas? Dabar viskas vyksta taip greitai, jog net sunku sugrįžti atgal ir pasikoreguoti. Kitas geras pavyzdys – Tomo Balžeko inicijuota akcija „Call Russia“, kuri karo pradžioje, dar kitokioje realybėje, nešė kitokią žinutę nei dabar, praėjus pusantrų metų nuo karo pradžios. Tai akivaizdus kontakto stokos su realybe pavyzdys. Arba protestas dėl devynių senų medžių J. Basanavičiaus gatvėje Vilniuje nukirtimo. Matyti, jog šio sumanymo autoriai nepasitikrino su realybe, kurioje medžių, gamtos išsaugojimas visuomenei yra kaip niekada svarbus.

Mašinos (dirbtinį intelektą įskaitant) neturi kontakto su realybe ir vien tuo negali lygiuotis su žmogumi. DI negali pasiūlyti gerų idėjų, jei realybę jaučiantis žmogus jų neatsirenka, nevertina kritiškai ir sykiu intuityviai. Čia svarbi ir kūno intelekto kompetencija, gebėjimas kurti gyvąsias, neišreikštas žinias.

Šiame kontekste išaugs gyvųjų sistemų principais veikiančių organizacijų poreikis – įmonės vis labiau turės būti lanksčios, atviros, pritraukiančios žmones, kurie turi motyvacijos sekti besikeičiančią realybę ir nelaukti, kol vadovas ją pajaus. Kai verslai taps žmogiškesni ir mažiau techniški, instrumentiški, pajusime, jog esame kuriantys žmonės. Gyvybingos organizacijos jau seniai akcentuoja, jog būtent per žmogų, o ne per technologijas, randasi nauja kokybė ir evoliucija.

Nuolat besikeičiančioje dabartyje žmonės vis labiau išmoks nebeatidėlios gyvenimo, sieks išeiti iš psichologinio nuovargio ir jausti didesnį pasitenkinimą, o organizacija bus ta terpė, kuri jam padės šiuos dalykus brandinti, reflektuoti tai, kas vyksta.

Visuomenė atsisuks prie gyvųjų, neišreikštų žinių, gyvo veiksmo patyrimo. Tai įtvirtins suvokimą, jog vertinga yra tai, ką patiri dabar.

Viktorijos Makovskajos nuotrauka