Įrašas

„Kam man to reikia?“, „Ar tai, ką darau, turi prasmę?“, – pradeda savęs klausinėti organizacijoje kiek padirbėjęs jaunas žmogus. Anksčiau į organizacijas ateidavome iš kultūrinės terpės, kuri reiškė „svarbiausia - gavau darbą“, o kaip jaučiuosi - visai nesvarbu. Tačiau dabar, kai taip stipriai keičiasi kultūriniai kodai, kai gyvename neapibrėžties sąlygomis, kai nebegalime taip, kaip anksčiau, užsitikrinti ilgalaikės gerovės ir perspektyvos, prioritetu tampa gera savijauta ir pasitenkinimas tuo, ką darai. Man atrodo, kad tai labai teigiamas virsmas: žmonės ieško sau malonios veiklos, nes malonumas atsiranda suvokiant savo veiklos prasmingumą, kylantį iš giluminės savasties.

Jausti pasitenkinimą tuo, ką darai, galima bet kokioje sistemoje, jei gebi apsibrėžti savo teritoriją, kurioje esi funkcionalus. Deja, dalis žmonių nemoka to padaryti, nors ten galėtų būti jų pašaukimo vieta. Žmogus, negebantis apsibrėžti savo įtakos zonos, blogai jausis, nuolat „įkris“ į vaikiškas būsenas ir, galiausiai, priims sprendimą išeiti.

Antra priežastis - žmogus iki šiol buvo „užspaudęs“ savyje tai, kas jam patinka, kas jį „veža“, ir dabar, kai tiek aplinkui kalbama apie savirealizaciją, jis nutaria išeiti iš didelės sistemos kaip iš netinkamos sau vietos.

Trečia pasitraukimo iš sistemos priežastis gali būti ta, kad žmogus naudojosi sistema kaip vieta „treniruotis“ - auginti savo profesionalumą. Išmokęs, jis ima dairytis naujų kontekstų, kur galėtų augti toliau.

Didelė sistema gali būti labai gera terpė įgyti patirties, jeigu tik žmogus pats nepasirenka tapti tos sistemos sraigteliu. Mums reikia skirtingų patirčių, jei norime maksimaliai realizuoti savo pašaukimą (t. y. gebėti keisti materialią tikrovę).  Ir tai yra ne kelių metų, o kelių dešimtmečių rezultatas: kai žmogus skirtingose vietose sukaupia patirties ir jam pavyksta atsiriboti nuo aplinkos stereotipų, per jį randasi nauji dalykai. Prieš 20 metų organizacijoms būdavo svarbu kiekybė ir greitis - gal tada žmonės ir tapdavo sraigteliais, tačiau šiandien organizacijos tik ir laukia tų, kurie gebėtų pasiūlyti naujų sprendimų.

Tačiau grįžkime prie soloprenerystės. Iš kur tas noras kurti savo organizaciją? Manau, kad viena iš priežasčių – stiprus aplinkos spaudimas nuolat aiškinant ir nurodinėjant, kaip reikia elgtis, ką reikia rinktis, kas yra teisinga, kas - neteisinga. Tai skatina žmogų ieškoti sau malonių veiklų, kurios stiprintų jį iš vidaus. Greičiausiai, dalis žmonių soloprenerystę renkasi kaip laisvo laiko kultūros išraišką, nes taip jie jaučia galintys daryti ką nori ir kaip nori. Žmogus, kuris ketina tapti pats sau organizacija, pirmiausia turėtų atsakyti į klausimą, ar jis yra pasirengęs kurti verslą kaip struktūrą ir prisiimti atsakomybę, ar jam yra įdomi dinamika, plėtra, augimas. Ir jeigu žmogui tas užsiėmimas tėra maloni veikla, tuomet ją reikėtų suvokti ne kaip verslą, o kaip laisvalaikį. O tada jau nebesvarbu - pinigų daugiau ar mažiau, nes tai - tau maloni veikla.

Asociatyvi nuotrauka (aut. R. B. Balčiūnienė)